Izoliacinės medžiagos funkcija yra izoliuoti elektrines detales su skirtingais potencialais. Todėl izoliacinei medžiagai pirmiausia turėtų būti atsparus izoliacijai ir atsparumas gniuždymui, taip pat galima išvengti nelaimingų atsitikimų, tokių kaip elektros nutekėjimas ir gedimas. Antra, šilumos atsparumas yra geresnis, o dėl ilgalaikio perkaitimo išvengiama senėjimo ir sugedimo; be to, reikalingas geras šilumos laidumas, atsparumas drėgmei, atsparumas žaibai, didelis mechaninis atsparumas ir patogus procesas. Pagal pirmiau nurodytus reikalavimus dažniausiai naudojamų izoliacinių medžiagų eksploatacinių charakteristikų rodikliai apima dielektrinę stiprį, atsparumą tempimui, savitąjį svorį ir plėtimosi koeficientą.
Elektrikuose paprastai naudojamos izoliacinės medžiagos klasifikuojamos neorganinėse izoliacinėse medžiagose, organinės izoliacinėse medžiagose ir mišriose izoliacinėse medžiagose pagal jų cheminės savybes. Dažniausiai naudojamos neorganinės izoliacinės medžiagos yra: žėrutis, asbestas, marmuras, porcelianas, stiklas, siera ir kt., Dažniausiai naudojami varikliams, elektros prietaisams, jungikliams ir izoliatoriams. Organinės izoliacinės medžiagos yra: šelakas, derva, guma, medvilnės verpalai, popierius, kanapės, viskozė ir tt Dauguma jų yra naudojami izoliaciniams dažams, apvijų laidų izoliacijai ir pan. Mišrios izoliacinės medžiagos - tai įvairūs liejiniai izoliaciniai medžiagos, pagamintos iš pirmiau minėtų dviejų rūšių medžiagų ir naudojamos kaip pagrindas ir elektros prietaiso korpusas.
